Abi Rokiškio krašto vietos veiklos grupės, šiuo metu rašančios naujojo laikotarpio strategijas, ir Rokiškio verslo klubas surengė viešą susitikimą-diskusiją su Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkėmis - profesore dr. Astrida Miceikiene ir dr. Laima Skaurone. Dr. L.Skauronė apgynė disertaciją "Kaimiškųjų savivaldybių finansinio savarankiškumo ir jį lemiančių veiksnių vertinimas". 

Profesorė Astrida Miceikienė (nuotr. kairėje) ir dr. Laima Skauronė patvirtino, kad nors mokslininkai įvairiariais pjūviais atlieka tyrimus, kaip susitiprinti savivaldos vaidmenį ir įtaką bendruomenės gerovės indeksui didinti, tačiau neretai iš tikslinių institucijų atsako nesulaukia.

Keletas palyginimų apie fiskalinį decentralizavimą vidutiniškai Lietuvoje, Europos Sąjungoje ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalyse (eilės tvarka)

Savivaldybių pajamos nuo valstybės pajamų - 24 proc./27 proc./32 proc.

Savivaldybių išlaidos nuo valstybės išlaidų - 23 proc./26 proc./ 32 proc.

Savivaldybių investicijos nuo valstybės investicijų - 33 proc./ 40 proc./47 proc.

Savivaldybių skolintos lėšos nuo valstybės skolintų lėšų 4 proc./ 12 proc./17 proc.

Lietuvoje vietos valdžios priklausomybė nuo dotacijų yra didžiausia, o tai lemia santykinai mažesnį savivaldybių finansinį savarankiškumą.

Tyrimo objektas buvo kaimiškųjų savivaldybių (kuriose daugiau nei 50 proc. sudaro kaimo gyventojai) finansinis savarankiškumas per pajamų rodiklius. Vertinamas buvo 11 metų laikotarpis 2009-2019.

Pagal finansinį savarankiškumą iš tirtų 36 savivaldybių  Rokiškis atsidūrė viduryje, vienok apskritai nei viena iš kaimiškų savivaldybių nepasižymėjo aukštu finansiniu savarankiškumu: vieneto imtyje aukščiausiai vertintina buvo Kauno r. savivaldybė surinkusi 0,49 balo (Rokiškio - 0,41 balo).

Pagrindiniai mažą finansinį savarankiškumą lemiantys veiksniai: demografiniai (gyventojų skaičius, kaimo gyventojų dalis gyventojų skaičiuje, gyventojų tankis), socialiniai (užimtumo lygis, registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykis), ekonominiai (materialinės investicijos, darbuotojų skaičius veikiančiose įmonėse, darbo užmokestis, ūkininkų skaičius, bendras ūkininkų žemės plotas).

Apibendrindama dr. L.Skauronė atkreipė dėmesį, kad kaimiškosios savivaldybės pačios turėtų aktyviau imtis priemonių dėl demografinio potencialo išlaikymo ir didinimo, verslumo skatinimo, žemės ūkio funkcinės transformacijos ir jo įgalinimo vystyti naujas, perspektyvias, darbo vietas kuriančias bioekonomikos sektorių verslų sritis.

Viešųjų finansų srityje, didinant savivaldybių finansinį savarankiškumą, mokslininkės nuomone, savivaldybių nuosavų pajamų šaltiniu turėtų būti gyventojų pajamų mokestis, kurio tarifus įvertindama demografinės, socialinės, ekonominės aplinkos veiksnių įtaką, ji pati galėtų reguliuoti. Pačios savivaldybės turi imtis daugiau iniciatyvos spręsdamos apie nemokestines pajamas ir taip sudarydamos palankias sąlygas verslui, vietos bendruomenės verslumo skatinimui ir plėtojimui, vietos gyventojų socialinės ir ekonominės gerovės stiprinimui, savivaldybių-kaimynių bendrų projektų vystymui.

Tuo tarpu valdžios institucijos turėtų tvariau ir efektyviau strateguoti regioninės ir tuo pačiu kaimo plėtros politiką, stiprinti savivaldybių finansinį savarankiškumą.

Pranešimo pristatymas (spausti čia).